Tomas S. Butkus | Antiesė: „Negalėjimo dėžė“ (1999)



Negalėjimo dėžė

Sėdėdamas Lahoro1 viešbučio WC, ėmiau įtarti – ši svetima erdvė mažiausiai susijusi su tuo, kam priklauso mano asmuo – valstybe, kuri mane gina, menu, kuris mane įprasmina2, šeima, kuri mane parskraidina namo. Idant nelikčiau be vietos, tenka priimti šią paramą.

Konteksto kalėjimą nesunku atpažinti. Nes kontekstas visur: jis – lova, kai tu miegi, jis – kambarys, kai triniesi po jį kankinamas karščio, jis – miestas, kai klaidžioji kvartalų virtinėmis. Jame sutelpa visi ankstesni tavo prisiminimai ir būsimi kultūros sapnai, kartu su smogu, pilnu beviltiško negalėjimo. Tu negali suvokti jėgos, verčiančios tave pasitraukti ten, iš kur atėjai, dėti visas pastangas, kad grįžimas būtų lengvesnis; tu negali sau pačiam paaiškinti – iš kur tas nulemtas žinojimas, jog už vienų durų yra dar bent vienerios; tu negali pamiršti aplinkos, iš kurios pats save iškeldinai ir sau bandei ją uždrausti; tu negali pamiršti „bjaurių įpročių“, glaudžiai susijusių su gimtosiomis vietomis, kurių ką tik norėjai vėl išsižadėti. Bet būk budrus, nes kurdamas vienas formas tu tampi kitų formų įkaitu3. Būtent jų akivaizdoje susikuria stipresnė erdvė. Tas konteksto kalėjimas, įveikiamas tik tavo pasirinktų formų mirties atveju. Tik tada, kai tu jas įprasmini arba sunaikini, išmesdamas iš kraštovaizdžio.

Ėmiau įtarti, kad neturiu kito pasirinkimo. Ir nesvarbu, kad kiekvieną tavo judesį stebi plytelėmis išklijuotos tualeto sienos. Tau atrodo, jog už durų dar kažko esama. Ir kai išeini, vedamas paprasčiausio noro pakeisti aplinką, tave ir toliau persekioja baltos, sterilios patalpos vaizdinys. Kitame kambaryje pora žmonių kažką rašo. Jiems atrodo, jog visą tą laiką praleidai vėsindamasis ir slėpdamasis. Tačiau tu nežinojai, kad jie kuria tavo kontekstą – tavo vėsios patalpos kontekstą, kuriam nepakanka vien atsitiktinio baldų išdėstymo, atsitiktinių dėmių ant kilimo, kuriam reikia dar kažko, kas sugebėtų judėti, keisti savo padėtį jo erdvėje ir negalėtų: sukurti naujos valstybės, naujo meno ir naujos visuomenės. Bet tau užtektų tik vieno – galėjimo veikti be išankstinių sąlygų ir susiklosčiusių aplinkybių. Tau užtektų vietoj nuolatinių atsakymų į sudėtingus būties klausimus pasirinkti tik viena – klausimą kaip išlikti savimi4. Kaip išlikti, kad neišprotėtum nuo svetimų žvilgsnių, svetimo valgio, oro ir minčių, keisto šių komponentų mišinio, kuris veržiasi siaubingu prakaitu ir verčia ištisas valandas leisti baltoje kabinoje5.

Aš galvoju apie priežasties žmogų, gyvenantį priežasties aplinkoje. Žmogų, skirtingose vietose atliekantį tą patį veiksmą. Veiksmą, nulemsiantį tolesnius jo santykius su mumis, kenčiančiais jo nesaugumą. Nesaugumą, kuriam jį pasmerkė jo susikurta fiktyvi valstybė, utopinis menas, degraduojanti visuomenė. Iliuzijos apie kalėjimo griūtį pavertė jį dar vieno konteksto belaisviu. Norėdamas ištrūkti, jis įsipainiojo, kartu į visą šitą reikalą įtraukdamas ir mus, naiviai patikėjusius jo ryžtu ir gerais ketinimais6. Tiesa, tas įsipainiojimas jam buvo be galo malonus – jis žinojo, kad mes esame jo bendrininkai, kitame kambaryje rašantys šias eilutes.

Nesvarbu, ką tu, skaitantysis, dabar galvoji, besiblaškydamas tarp dulkinų tauerių, ieškodamas padoresnio hostelio7, nardydamas tarp motorizuotų rikšų ir ratuotų bananų pardavėjų, kurie sudaro tik dalį Lahoro miestovaizdžio. Galvoji, kokia dėžė geriausiai tiktų vos alsuojančiam smalsaus turisto kūnui. Nacionalinio banko, privačios parduotuvės ar Makdonaldo? Geriausia dėžė 45° C kontekste – dėžė su AC8. Makdonaldo restoranas nacionalinės kultūros kontekste yra įkūnytasis visatos kontrastas, paskutinioji aplinka, kurioje žmonija gali pailsėti nuo savęs. Tu gali jį pačiupinėti, lyžtelti, ant jo atsisėsti. Universali subkultūros9 dėžė-nedėžė, „geltonoji širdis“10, kurioje gali likti nepastebėtas ir gali būti palaimintas. Jos kontekste nė vienas neišdrįs tavęs supainioti su geltonuoju oreiviu11. O to dabar tau ir reikia.


P. S.

Negaliu užmigti, blyški lempos šviesa, kirtusi patalpą, šoka pro langą. Kur mano privatus kontekstas? Vienintelis ir neatsiejamas nuo manęs. Nuo manęs pabėgęs ir tolimoje šalyje susirgęs vidurių šiltine. Kankinamas minčių, kas ilgisi jo, kokie organizmai iš vidaus jį sunkia, grasindami sugadinti jo kalėjimą – negalėjimą.


Išnašos:

1. Kultūrinė Pakistano sostinė.
2. Be abejo, tave įprasmina tik tavo darbai, skirti kalėjimui. Kalėjimui, į kurį patekai atsitiktinai ir kurį turi sunaikinti savo gyvenimu.
3. Tapdamas ištikimu kuriai nors meninei koncepcijai, ne tik niekada nepasinaudosi kitų koncepcijų receptais, bet ir būsi priverstas laikytis tam tikros distancijos. Postmodernas ne išimtis.
4. Įtariu, jog ir jūs mane jau laikote patalpos, privertusios žaisti šitą žaidimą su jumis (gal visai jums to ir nenorint), įkaitu.
5. 1999 Liepos mėnesio 20 dienos oro temperatūra Lahore buvo 45° celsijaus.
6. Borisas J. antrajai kadencijai vis dėlto buvo perrinktas.
7. Labai pigu.
8. Oro kondicionavimo sistema.
9. Kultūrologai kažkaip vengia subkultūros. Jiems maloniau naudotis tikrosioms, išliekamosioms vertybėms sukonstruota sudėtinga kultūros dėže. Ką gi, pietų klimato sąlygomis tu renkiesi pirmąją (nes subkultūros dėžė nebepanaši į dėžę, su daugybe tvarkingų stalčiukų visokiausiems judėjimams, stiliams ir laikotarpiams. Ji, kaip polietileninė figūra, pripildyta kondicionuojamo oro, todėl labiau pritaikoma privatiems poreikiams).
10. Rumunų kilmės vokiečių architektas Günteris Zampas-Kelpas su kolegomis 1968 m. Vienoje įgyvendino seną europiečio svajonꠖ celofaninėje širdies formos kapsulėje apgyvendino savo paties laisvę. Tuo tarpu praeiviams buvo palikta įsivaizdavimo galimybė stebėti kintančius europiečio širdies pavidalus (porelės, besimylinčios kapsulės viduje, dėka).
11. Ponas Makdonaldas, tas geltonas guminis oreivis, iš pažiūros yra eilinis masonų ložės narys. Nors kai kas sako – jo įtaka ložėje pastaraisiais metais itin išaugo.


Lahoras
1999




„Archiforma“, 2000/2


© Vario burnos 1992-2011